Visas vestuvių apeigas lydėjo ugnis: kūrenami laužai, deginami šiaudai ar žvakės. Svarbiausias santuokos aktas buvo atliekamas prie židinio protėvių ar tėvų akivaizdoje, todėl jis buvo laikomas sakrališku, neliečiamu, nesugriaunamu, amžinu.

Pasitinkant jaunuosius, grįžtančius iš jungtuvių, pakelėse buvo uždegami šiaudų kūliai. Matriarchato laikais buvo paprotys jaunajam su savo pulku peršokti per ugnį (pereiti ,,ugnies upę“) ir tik tada įeiti į jaunosios namus.

Žvakės buvo deginamos vestuvėse tikint, kad jų šviesa nušalina visokį blogį. Iš jų buvo buriama apie būsimą jaunavedžių gyvenimą: jei vestuvėse žvakės gražiai dega, jaunavedžių gyvenimas bus laimingas, o jei degdamos spragsi, bus visokių nesėkmių.

Kai kur Lietuvoje dar XVI amžiuje išliko paprotys moteriai, išeinančiai iš savo namų, nusivežti ugnies. Apie namų židinio kurstymą jaunosios namuose sako raudos: